Bevaikštant po švenčiančią, klasikinės muzikos šokdinamais fontanais pasipuošusią Rygą, mintyse sugrįžo dažnas klausimas, kurį sau užduodu – kodėl visgi žmonės gyvena šiaurės kolonijose?
Pirmiau paaiškinsiu, ką vadinu šiaurės kolonijomis. Žmogaus kūnas nebuvo, nėra ir, sunku patikėti, kad kada nors bus pritaikytas klimatui kurį turime Lietuvoje. Gyvendami čia, mes nuolat, suvokdami tai ar ne, kuriame savo asmeninius tropikus – per šiltus namus, drabužius, maistą – ir tam įdedame labai daug pastangų, nes kitaip išgyventi čia būtų neįmanoma. Todėl, prieš mąstydami kaip kolonizuoti Marsą, pirmiausia turime susivokti, kad mes JAU esame kolonizatoriai – mes išėjome iš vietų, labiausiai tinkančių žmogui, ir įkūrėme kolonijas čia, atšiauriame klimate.
Taigi, grįžkime prie klausimo – KODĖL MES ČIA? Iš pirmo žvilgsnio atrodo tiesiog nelogiška, kad mes čia gyvename. Tačiau mūsų planetoje niekas nevyksta be Kūrėjo valios. Sakyti, kad Jo darbai nelogiški, būtų ėjimas prieš pačią Motiną Gamtą, o tai atneša skaudžias pasekmes žmogaus psichikai ir iš jos kuriamam gyvenimui.
Besigrožint Rygos fontanais, kilo mintis – o galbūt Kūrėjas norėjo animuoti žmogų, panaudoti jį kūrybiškumo išraiškai? Kaip natūrali tąsa proceso, vykusio bei vykstančio gamtoje? Kiek visokių išradimų, užmanymų, menų, mokslų, daiktų ir patirčių buvo sukurta būtent šalto klimato juostose? Tendencija juk tokia, kad kuo toliau nuo pusiaujo, tuo daugiau žmogus suka galva kaip kažką padaryti savo rankomis, nes gamta vis mažiau juo rūpinasi.
Žinoma, šiais laikais tie visi žmogaus išradimai gali, vėlgi, pasirodyti kaip klaida – nelogiški. Nes kiekvienas daiktas teršia planetą, kiekvienas daiktas anksčiau ar vėliau tampa nebereikalingas ir tuoj nebežinosim kur tas „atliekas” užkasinėti. Gali kilti niūri mintis, kad technologinis progresas iš tiesų yra regresas ir kad gal geriau visai nereikėjo tuo užsiimti.
Tačiau gamtoje visur yra balansas. Kuo daugiau žmonių pasineria į technologijų vystymą, tuo daugiau atsiranda ekologų, veikiančių prieš technologus, tam kad būtų atstatytas dieviškas balansas. Kaip matėme iki šiol, žmogus visada atrasdavo sprendimų savo sukurtoms problemoms, tad jaudintis nėra ko.
Taipogi, daug kas Dievą įsivaizduoja kaip rūstų valdovą baudžiantį žmogų už kiekvieną jo pirstelėjimą. Bet tai būtų iškreiptas, vienpusis suvokimas. Juk galima Dievą įsivaizduoti ir kaip linksmą žmogelį, iki nugriuvimo besijuokiantį iš mūsų vienpusio suvokimo iliuzijų raizgalynės ir su popkornais bei kola stebintį kaip čia viskas vyksta šioje planetoje. Kaip kokiame lego žaidime. Kūrėjo neįmanoma apibūdinti kažkaip „vienaip”, Kūrėjas visada ir niekada yra ir viskas ir niekas.
Ir pabaigai, sugrįžkime į mokslu grįstą logiką – iš pradžių buvo tik vandenilis, helis ir šviesa. Iš jų susidarė žvaigždės, iš žvaigždžių kilome mes ir galų gale viskas sugrįš į žvaigždes, o žvaigždės grįš į tai iš kur atėjo. Mes tiesiogine to žodžio prasme esame kosmoso, žvaigždžių kūriniai. Tad viskas jau seniai buvo apgalvota, išėjimo planas paprastas ir aiškus, tad galime drąsiai daryti išvadą ir eiti švęsti gyvenimo (ar šiaurėje, ar pietuose) – JAUDINTIS NĖRA DĖL KO, VISKAS OK!
