Mažai kam pasakojau apie tai, kaip aš netyčia tapau vegetaru, tad nusprendžiau dabar imti ir papasakoti! Ne, nebūsiu vienas iš tų pikčiurnų kurie per garsiakalbį rėkia „mėsai neee, saugokit gyvūnus ir pan.” Būkite ramūs, užkąskite kumpio ir mėgaukitės šia intelektualine kelione!
Taigi, senais gūdžiais priešraukšliniais laikais nutiko taip, kad ieškojau laimės pietryčių Azijoje. Savo „bazę” buvau įkūręs Puketo saloje, karštajame Tailande. Būtų kaip ir viskas nuostabu, jeigu ne viena rakštelė: kaip ir kiekvienam neprivilegijuotam baltajam, man reikėdavo kas 2 mėnesius išskraidinti savo užpakalį iš šios ananasų karalystės ir keliom dienom užsidėti turisto skrybėlę kažkur kitur, tam kad netapčiau nuolatiniu gyventoju… Tailando kalėjime. Turiu galvoje vizų ir paso štampukų reikalus.
Na ir nutiko taip, kad per vieną iš savo priverstinių ekspedicijų atsidūriau Mianmare, ant kažkokios sukrešusios šventyklos stogo Bagane. Ten tų šventyklų aplink stūksojo gal kokie du tūkstančiai, bet va man būtinai reikėjo išsirinkti būtent tą! Mislijau, kad juk tuoj brolio gimtadienis, tai reikia šitoj ypatingoj vietoj būtinai nufilmuoti video sveikinimą. Misiją įvykdžiau, o poto lipdamas žemyn tik bumt ir nudribau. Stačiau pėdą ant kažkokios plytos, o ta plyta ėmė ir išlėkė iš savo vietos. Nukritau ant peties, o kad įsiskaudo riešą, tai ne tas žodis… Jo, tikrai nelogiškai skamba, kertu lažybų kad čia pats Buda prikišo nagus!
Tikrai nerealus pojūtis spoksoti į saulėtekius ir saulėlydžius nuo tų nežemiškų šventyklų, na bet prieš Budą nepapūsi, tad nešiau kudašių į Jangoną. Ligoninė kaip bulvių sandėlis, bet patirtis puiki! Kol daktarai išpūtę ausis klausėsi kas ta LIE-TU-VA, man uždėjo gipsą, ir dar gi nė cento už tai nepaprašė!
Džiaugsmo pilnos kelnės, kad gi pirmas gipsas užsienyje, draugams jau tikrai bus ką papasakoti, laikas grįžti į bazę! Bet gi džiaugsmas virto neviltimi kai supratau kad nebegalėsiu treniruotis sporto klube, ilgam! Buvau gi normalus bachūras, vištienos krūtinėles šluodavau vežimais, ryžius virdavau iš kilograminių maišų, su azijietišku „rice cooker’iu”, kokių Lietuvoj net nebuvau matęs! Dar brokolį kokį vieną kitą prarijęs birbindavau su motoroleriu į „kačelką” tris kart per savaitę. Masė augo, bickė didėjo, rodės laukia šviesi ateitis, o čia bam ir neplanuotos atostogos.
Iš tos nevilties, kad būtų linksmiau, toptelėjo mintis priiminėti keliautojus dykai nakvynei per CoachSurfing. O Tailande tų keliautojų iš visos pasvietės – nors vežimu vežk, patikėkit, norinčių buvo daug! Teko gerokai pasukti galvą atrenkant tinkamus svečius, kad mano namų tie nedėkingi keliautojai nepaverstų kiaulide! Na ir papuolė kartą toks jaunas ukrainietis. Pasakiau jam, kad aš dieną užsiėmęs ir kad vakare privažiuosiu su motoroleriu jo paimti. Paklausiau kur jis bus. Ir gavau atsakymą „būsiu visą dieną šventykloje”. Ką?! O aš kepurę suvalgiau, cha cha, labai juokinga. TU RIMTAI?! Visą dieną šventykloje, o ką ten tiek veikti??
Bet tai buvo tik pradžia! Atvažiavau prie šventyklos. Nematau jokio baltaodžio. Šlavėjas man sako: „eik į vidų, susitik su mokytoju”. O aš juk su maike be rankovių ir trumpais šortais, juk visai netinku šitai Šangri-La oazei. Taip ir laukiu pakrašty. Susitikom. Klausiu, gal valgyt nori. O jis man atšauna: ne, aš tik sultis geriu. KĄ?! Tu pamatytum mano šaldytuvą, tai infarktą gautum! Na, bet kol aš nesprogau iš nuostabos, mane nuramino, kad čia tik laikina valymosi fazė, o šiaip įprastai jis yra raw vegan (žaliavalgis). Dar du smūgiai į paširdžius. Valymasis? Žaliavalgystė? KĄ?! Iš ko tu gyvas?
Nuvažiavom prie jūros. Atsisėdom. Žiūrėjom į nuostabiai ryškias žvaigždes. Kalbėjom apie viską. Bet man viduje pradėjo graužti kirminas. Arba jis ateivis, arba aš sapnuoju. Jo protas buvo toks neįtikėtinai greitas ir aštrus… Pradėjau svarstyti, o gal tikrai mityba daro įtaką mūsų protui ir kūrybingumui?
Po to kai išsiskyrėm su ukrainiečiu, daugiau nieko iš jo negirdėjau. Žinojau tik tiek, kad jo galutinė stotelė – Singapūras. Šio susitikimo niekaip negalėjau pamiršti, ir po mėnesio ėmiausi veiksmų. Paskelbiau revoliuciją, kad gi nuo dabar aš būsiu ne tik kad vegetaras, bet dar ir veganas! Džiaugsmo pilnos kelnės, skraidau kaip paukštis… ištisas 2 dienas. O poto – ojjjj kaip noriu valgyti, miiiiiiirštuuuuu! Kur mano vištiena?!
Turbūt jau supratote, kad lengva nebuvo. Poto dar kelis metus mano gyvenimas buvo lyg sukimasis blenderyje – tai į viršų, tai į dugną, ir vos keli centimetrai virš ašmenų. Mitybos sritis sukosi toje pačioje orbitoje – kas kelis mėnesius vis iškeldavau naują revoliuciją – tai vegetaras, tai žaliavalgis, tai dar koks nors ateivis. Visos revoliucijos anksčiau ar vėliau buvo numalšintos.
Bet prieš 4 metus įvyko kai kas netikėto. Nusprendžiau nebekovoti su savimi ir žengti evoliucijos keliu. Tiesiog leidau sau nebevalgyti mėsos. Visą kitą valgiau, tik mėsos nebe. Po kiek laiko atkrito ir žuvis, varškė, bei visokie keisti, neitin sveiki produktai kuriuos randame prekybcentriuose. Bet visa tai įvyko palengva, žingsnis po žingsnio, be jokios prievartos. Pilvas pats pasakydavo, ko jau nebereikia. Evoliucija nugalėjo! BET…
Šiemet susivokiau, kad per 7 metus kurie praėjo nuo pirmosios revoliucijos, netekau 10kg svorio. Kaulai vis labiau ryškėjo, o kai nusipirkau svarstykles ir pamačiau, kad ką tik įėjau į geltonąją „nepakankamo svorio” zoną, supratau kad reikia apsukti traukinį į kitą pusę, nes kitaip tiesiog numirsiu. Ir apsukau! Pradėjau daugiau valgyti, skaičiuoti kalorijas, sugrįžau į sporto klubą. Ir dabar jau +6kg mano sąskaitoje. Taigi, problema buvo ne pačiame vegetarizme iš esmės, o tame kad per mažai valgiau. Ir nereguliariai. Pusryčių kartais visai nevalgydavau. O dabar viskas kitaip.
Istorijos moralas: žiūrėk kur statai koją, kad netyčia netaptum vegetaru!
