Pradžiai papasakosiu šiek tiek priešistorės. Prieš keturis mėnesius pasiekiau asmeninį rekordą – nuvažiavau ~88km į Pasvalio baseiną ir atgal (ne tiesiąja, o įdomesniais keliukais, dėl to atstumas didesnis). Bet atgal važiuojant jau buvo sunku ir poto daug ką skaudėjo. Nenuostabu, nes važiavau su miestiniu dviračiu ir didžioji dals kelio buvo žvyrkeliai – asfalto labai mažai.
Supratau, kad jeigu norėčiau tokį žygį pakartoti, reikia kitokio dviračio. Vasarai einant į pabaigą tas senasis dviratis pradėjo vis labiau lūžti, o remontuoti jo visai nesinorėjo, juo labiau kad buvau gavęs jį dovanų iš tėčio. Taip jau būna – kai daiktą renkiesi ne pats ir tau jis ne visai tinka ir patinka, tai nelabai ir nori rūpintis. Naudojausi labiau iš moralinės pareigos, nes tai juk tėčio dovana, bei iš to kad nenorėjau gaišti laiko dairantis kito dviračio.
Bet atsibodo, o ir rekordą savo norėjau pramušti, tad pradėjau dairytis. Šiek tiek užtrukau, bet galų gale pavyko rasti Boardman gravel tipo dviratį Panevėžyje. Vos atsisėdęs išbandyti nušvitau. Jautėsi lyg ne važiavimas, o smagus plaukimas per ežerą. Lyg atitiko kirvis kotą. O Boardman’as patraukė mano akį dar ir dėl to, kad kai 2018-2019 metais kelis mėnesius gyvenau Anglijoje, ten buvau nusipirkęs irgi Boardman dviratį (tik ne gravel tipo) ir man jis labai patiko. Kas rytą važinėdavau į ofisą 4km nepaisant to kad buvo žiema. Na, tokia apie 0 laipsnių, beveik be sniego, bet vis tiek žiema. Prieš išvykdamas iš Anglijos, dviratį nuvežiau draugo tėčiui, kuris jį už mane pardavė, bet dabar atrodo, kad geriau būčiau parmynęs su juo į Lietuvą :). Tad kai pamačiau Boardman dviratuką Panevėžyje, man sužibo akys. Beje, įdomu tai, kad Boardman yra pavardė – anglų dviračių čempiono, Olimpinio aukso laimėtojo Chris’o Boardman’o, kuris ir pradėjo juos gaminti 2007-aisiais. Tai suteikia dar daugiau šarmo šiems dviračiams. Tai yra dviračiai su čempioniška dvasia 🙂
Na, o kai jau atsivežiau dviratį į Biržus, per savaitę paruošiau jį kelionei į Šiaulius (primontavau bagažinę, kojelę, uždėjau lemputes, skambutį, gertuvės laikiklį ir pan.) ir prieš keletą dienų (šeštadienį) išsiruošiau į šią avantiūrą. Logistinis pasiruošimas vyko iš anksto: ketvirtadienį vakare su Ina nuvažiavome į Šiaulius kur ją ir palikau (Šiaulių dienose – Šiaulių miesto kasmetinėje šventėje). Automobilį irgi palikau Šiauliuose, kad galėčiau po to parsivežti dviratį namo – nes nežinojau ar turėsiu jėgų kitą dieną minti atgal į Biržus, o ir nenorėjau kad visas savaitgalis būtų vien ant dviračio. Penktadienį autobusu grįžau į Biržus, o šeštadienį jau išaušo didžioji diena. Užbėgant įvykiams už akių – taip atrodė maršrutas, viso 120km (nuo durų iki durų):
Išvažiavau iš namų apie 8:25 ryto, atvažiavau į finišą apie 20:05, dar nesutemus. Viso užtrukau: 11 val. 40 min., vidutinis greitis apie 10 km/val. – įskaitant sustojimus pailsėti, pavalgyti nueiti į „tualetą” ir pan.
Važiavimo metu aplankė įvairios mintys ir manau, kad būtų prasmingiausia pasidalinti būtent jomis – vietoje sauso kelionės faktų pasakojimo.
Nuskustoji Lietuva
Ši kelionė buvo ir linksma ir liūdna. Džiugino gražios, autentiškos vietos, deja jų buvo vos keletas. Taip, iš visų 120km, vos keletas vietų neatrodė nuobodžiai. Tai buvo keletas miškelių, Mūšos paupio 200 metrų, bei viena, vienintelė pieva. Nemeluoju, per visą kelią mačiau tik vieną pievą. O gi kokio nuostabumo ji buvo, kad net sustojau ir grožėjausi: kiek gyvybės ten! Drugeliai beskraidydami į viršų, žemyn, į kairę, dešinę, ratais kvadratais, porose taip nuoširdžiai džiaugėsi tuo trumpu gyvenimu, kad žmonėms dar tik mokytis ir mokytis iš jų!
Deja, tai buvo vos keli pasigrožėjimo momentai per 120km kelionę. Didžioji dalis maršruto – graudžiai išskusta, gamtiškai nuskurusi Lietuva. Niūrus laukai kuriuose labai mažai gyvybės. Važiuojant pro juos akys atsidaužia į tuštumą, o vidinis balsas sako kad kažkas čia ne taip. Toks kelias greit pasidaro nuobodus. Kai mini 5 kilometrus tiesiąja linija iki kito posūkio ir abiejuose šonuose vien laukai su keletu medžių kažkur tolumoje – viduje pasidaro labai liūdna. Ne dėl to, kad laukuose jau tik ražienos, o dėl to kad ta visa lygiai išskustų laukų idėja yra baisiai nenatūrali. Techniškai, matematiškai teisinga, patogu inžineriniam protui nes mažiau galvosūkių dalinantis žemę ir matuojant plotą, bet… Tie laukai nebėra gamta. Tai yra sunaikinta gamta.
Jonas Venslovas, neariminės žemdirbystės Lietuvoje pradininkas, yra pasakęs: „Žemė neatleidžia išdavystės. Mes, žmonės, išdavėme žemę.” Šiais žodžiais jis kalbėjo apie būtinybę keisti įprastą požiūrį į žemės dirbimą ir atsakingiau elgtis su dirvožemiu.
Tai labai nenatūralu. Gamtoje to nėra. Didysis Kūrėjas jaučia viską taip pat kaip ir mes. Gamtoje viskas dinamiška, kūrybiška, skirtinga. Tiesių linijų tikroje gamtoje dar nesu matęs. Anksčiau maniau kad Lietuvoje daug gamtos. Bet praėjęs šimtus kilometrų pėsčiomis bei daug apvažinėjęs dviračiu bei automobiliu, supratau kad Lietuvoje gamtos labai mažai. Išvažiavę už miesto ar kaimo ribų mes matom ne gamtą o žemės ūkį. Gamtoje gyvenimas verda trimatėje erdvėje, o laukuose to nėra – viskas išpjauta, išguldyta. Žiūri į tolį, tuos neaprėpiamus kvadratinius kilometrus, ir matai ten tą patį ką ir mieste, tik be pastatų. Nes mieste irgi natūralus gyvenimas išpjautas, išguldytas – bet bent jau, kai kur, kartais, architektūra būna graži. O laukuose tiesiog tuštuma. Tiesiog noras kuo labiau išnaudoti žemę. Viskas tik dėl žmonijos poreikių. Tik dėl to kad pavalgyti, o kur aukštesnis grožis?
Ir beveik nė vienam miestelyje nei kaimelyje nemačiau erdvių žmonėms. Nei kokio parkelio, fontanėlio, suoliuko, na kažko “ne ūkiško”, ne iš reikalo, ne iš desperacinės būtinybės – bet iš NORO. Atrodo, kad laukuose žmonės dirba, o kaimuose ir miesteliuose miega – savo name, ir tuo viskas ir pasibaigia. Daug niūrumos matosi kaimuose. Žmonės gyvena ne iš įkvėpimo bet iš išgyvenimo. Namai netvarkingi, primėtyta visokio šlamšto. Aploja pikti šunys, kartais ir užsipuola palaidi pribėgę – daugelyje gyvenviečių nesijaučiu laukiamas, norisi kuo greičiau prasmukti.
Bet pasitaiko ir gražių išimčių. Kai kurie kaimeliai turi ypatingą, mielą aurą, ir juose net ir šunys ramūs, neaploja. Vienas šuo net sugebėjo visai be garso pribėgti prie manęs važiuojančio – nepastebėjau jo, o kai sulojo man prie kojų, galvojau jau tuoj įkas į koją. Adrenalinas perėjo per visą kūną, o tas šuo gi tiesiog mane aplenkė ir išsišiepęs nubėgo atgal. Jis tiesiog norėjo su manim pasisveikinti! Koks mielas, laimingas šuo – kai atsitokėjau ir supratau kas įvyko – buvo daug džiaugsmo!
O ką gi reikėtų daryti, kad tos malonios išimtys nebebūtų tik išimtys?
Apie karvoidus
O dabar apie automatizuotas karvių fermas… Man jos atrodo kaip futuristinė distopija atvykusi į dabartį. Viena iš jų dvokė taip vimdančiai klaikiai, net iš už poros kilometrų, nes vėjas pūtė į mane. Karvės ten – kaip žmonės ofisuose – tyliai tempia dienas prieblandoje, miniatiūriniuose gardeliuose, darydamos ką bosas liepė, efektyviai, valdomos vieno žmogaus per telefoninį apps’ą. Karvės tiesiog dirba darbą ir laukia savo lemties. Esame pro tokią fermą pravažiavę automobiliu gan vėlai, netoli vidurnakčio, o ten buvo įjungtos ryškios šviesos (kad atrodytų lyg diena) ir karvės vis dar dirbo… Tuo tarpu vilniečiai, valgydami picą instagraminėje itališkoje picerijoje Pilies gatvėje, nė nenutuokia kaip tą sūrį gamino jiems tokie išsekę, ligoti korporaciniai dronai – t.y. karvės. Ne, nebegaliu toliau tokių padarų vadinti karvėmis. Nuo šiol skelbiu naują pavadinimą šiai žmogaus išvestai rūšiai – KARVOIDAI.
Aš neįsivaizduoju, kaip galima būti laimingam ir sveikam vartojant tokius produktus, kurie ir yra tik technologiniai produktai per prievartą išspausti iš tešmenų ir nieko daugiau, be jokios pridėtinės vertės. Čia beveik tas pats kas įkišti šlapią skudurą į tepalais užpildytą duobę, išmazgoti, išgręžti į dubenį ir tai suvalgyti kaip sriubą. Juk ta kančia, nenatūralios sąlygos, technogeninės egzistencijos tuštybė, ligos persiduoda į pieną, sūrį bei mėsą kurią žmonės apsilaižydami suvalgo tose picose. Kaip įmanoma gyventi be vėžių ir kitų rimtų ligų kai jums maistą pagamina tokie zombiai – jie valgo, suvirškina už jus ir supresuoja, o jūs valgote tų zombių produktus bei pačius zombius galų gale, kai jie nusilpsta ir nebeatlieka savo pareigų (pensijos karvoidams nėra). Tai kam dar tie tarpininkai karvoidai, kodėl negalima valgyti tiesiogiai to ką reikėtų, neišnaudojant gyvūnų bereikalingai? Tuo labiau, kad karvoidai tose fermose valgo pašarus, o ne maistą, kurį iš tiesų turėtų valgyti.
Bet daugybė vilniečių, sėdinčių tose picerijose, per gyvenimą net nepamatys šių fermų. Žinau, nes pats toks buvau. Tik stebuklo dėka tapau pusiau “kaimiečiu” – apsigyvenęs Biržuose. Tai yra 2 atskiri pasauliai. Kai gyveni Vilniaus pasaulyje – viskas sukasi aplink tave, o viskas kas už burbulo ribų – baisiai neįdomus “kaimas”. Žinau, nes Biržuose iki to lemtingo įvykio net nebuvau buvęs. Žinau, nes dauguma pažįstamų vilniečių iki šiol per 6 metus, po mano atsikraustymo, nesugebėjo čia atvažiuoti (bet kai kurie sugebėjo – šaunuoliai!). Jie sugeba šauti kaip raketa ir pataikyti į Rygą, Klaipėdą ar Pakruojį („ačiū” televizijai…), bet Biržai yra tiesiog neįžengiamas, nematomas, sunkiai protu suvokiamas Šangri-La viešbutis, kuris atviras tik tiems, kas jau pasiruošę… 🙂
Gal kiek baisokai prirašiau, bet kadangi cukraus nevartoju tai ir nesistengiu savo žodžių apibarstyti cukrumi… Tiesa išlaisvina. Taip, žinau, visos tiesos galų gale yra įsitikinimai… Bet aš labiau apie buvimą harmonijoje su savimi, neignoravimą vidinio balso.
Grožis Šiauliuose
Pradžioje minėjau, kad Šiauliuose vyko miesto šventė. Kadangi pavyko atvažiuoti be didesnių iššūkių, niekas nelūžo, nesugedo, tai saulė dar net nebuvo nusileidusi. Ina mane pasitiko namuose su balionu, pasveikino čempioną 🙂 Ir ne už ilgo išdūmė į miesto centrą. O aš turėjau kelias valandas laiko pailsėti, pavalgyti, persirengti. O tada jau su automobiliu išvažiavau į centrą susitikti su Ina, kur vidurnaktį laukė lazerių ir fejerverkų šou virš Talkšos ežero. Nieko labai ypatingo nesitikėjau, bet iš tiesų tai atvipo žandikaulis ir supratau kad nieko gražesnio (žmogaus sukurto) dar nebuvau matęs. Tai, kas vyko tą naktį Šiauliuose, su dideliu kaupu perspjovė net ir tai ką esu matęs Singapūre. Tai buvo neabejotinai pasaulinio lygio šedevras.
Šiauliai yra puikus miestas. Toks nei per didelis, nei per mažas, pats tas. Kol kas tai vis dar yra geros vertės miestas, jaučiasi geras ekonominis balansas tarp paklausos, pasiūlos ir kokybės. Man patinka šiauliečių aura bei mero Artūro Visocko filosofija ir nuoširdumas kurį jau daug kartų girdėjau per įvairius miesto renginius. Puikus meras. Taipogi Šiauliuose gyvena neįtikėtinai daug užsieniečių – tų tolimųjų, spalvotųjų. Kažkuriais metais per eglutės įžiebimą stovėjome šalia juodaodės su stora žiemine kepure. Toks siurrealistiškas vaizdelis. Nevertinsiu, tai gerai ar blogai, juk jeigu pasaulis man buvo atviras (gyvenau Tailande, Australijoje, Kroatijoje, Anglijoje), tai kodėl jis turėtų būti uždaras kitiems. Daug kas burba, kad Biržų duona atsivežė dirbti filipiniečių. O ko čia burbėti. Juk jeigu būtų kam dirbti, tai nereikėtų ir vežtis iš taip toli. Gyvename laisvoje tarptautinėje rinkoje – niekas per prievartą neatveš žmonių dirbti į gamyklą, o kiekvienas verslo savininkas turi teisę elgtis taip kaip yra naudingiausia jo verslui. Ar kas nors Biržuose burba dėl to, kad biržiečiai išvažiavo žuvų pjaustyti į Norvegiją?
Ir pabaigai, filmukas iš lazerių ir fejerverkų šou Šiaulių miesto šventėje:
